90 likes | 320 Views
Antikos paveldas Doc. dr. Irena Elžbieta Čekmonienė E-mail. irencekm @gmail.com. ginčas. Graikijos laikotarpis . Sokratas (496-399 m. pr. Kr.) (27) Platonas (427-347 m. pr. Kr.) (28) Demostenas (384-322 m. pr. Kr.) (29 30,31, 32) Isokratas (436 – 338 m. pr. Kr.) (33 -36)
E N D
Antikos paveldasDoc. dr. Irena Elžbieta ČekmonienėE-mail. irencekm@gmail.com ginčas. Graikijos laikotarpis. Sokratas (496-399 m. pr. Kr.) (27) Platonas (427-347 m. pr. Kr.) (28) Demostenas (384-322 m. pr. Kr.) (29 30,31, 32) Isokratas (436 – 338 m. pr. Kr.) (33 -36) Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.) (37-43) Romos laikotarpis. Ciceronas (106-46 m. pr. Kr.) (44 -51) Kvintilijanas (35-96 m.) (54)
Retorinių kalbų rūšys • 1. Didaktinės (pamokyti). • 2. Emocinės (paveikti jausmus). • 3. Estetinės (suteikti malonumą (būnant žaviam).
Pagal pritaikymo sferą retorinės kalbos buvo 3-ių rūšių • 1. Teismo kalbos. • 2. Proginės (vaizdingosios ) kalbos. • 3. Politinės (arba patariamosios) kalbos. • ● Kalbos rūšis lemia ir vienokį arba kitokį kalbėtojo ir klausytojų santykį.
Pagal Aristotelį, kalbos situaciją prognozuoja 3-ys veiksniai • 1. Kas kalba (ką atstovauja). • 2. Ką kalba ( kokia kalbos tema). • 3. Kaip kalba. • Vėlesni autoriai nurodo 5-is elementus, kurių, planuojant kalbą, būtina paisyti:kam, apie ką,kaip, kur irkada skamba tavo kalba (I.Čekmonienė,1998 :11) .
Dvi viešojo kalbėjimo sritys • Pagal tai, kur kalbame, yra dvi viešojo kalbėjimo sritys: • formalioji • a) politikos veikėjų, teisėjų, advokatų ir prokurorų kalbos, • b) taip pat dalykinių priėmimų, iškilmingų susirinkimų ir mitingų kalbos • ir neformalioji • a) nedidelis minėjimas, susirinkimas, paskaita, • b) užstalė, laidotuvės. • Kalbos stiliaus rūšį lemia kalbos situacija kur.
Antikos autoriai skyrė 3-is stiliaus rūšis • 1. Aukštąjį (puošnųjį, pakilųjį) • (dedikacijos, panegirikos, sveikinimo ir kitos proginės kalbos); • 2. Žemąjį (paprastą, subtilų) • (Istoriniu požiūriu įdomus Šv. Raštas. Jis parašytas žemuoju stiliumi) (V. Juknaitė, 1983). • 3. Vidurinįjį (saikingąjį) stilių. • ● Antikoje stilius buvo suprantamas tik kaip tam tikras oratoriaus pasirinktas kalbėjimo būdas, pagal kurį jis privalėjo laikytis nustatyto kanono. • Todėl negalėjo būti ir kalbos apie individualų (asmens) stilių, kurį jis kurtų pats.
Pagal Aristotelį (384–322 m. pr. Kr.) • stilius turi būti jausmingas, tačiau privalo atitikti realybę. • Kalbėti taip, kaip apie kalbamąjį dalyką kalbėti įprasta: • iškilmingai apie reikšmingus dalykus ir • lengvai apie paprastus, bet ne atvirkščiai.
Antikoje buvo laikomasi 3-jų kalbėjimo nuostatų • 1.Trumpumo. • 2. Aiškumo. • 3. Tikėtinumo.
Retorikos (kalbos rengimo) mokslas laikėsi tam tikrų kalbos rengimo etapų nuoseklios sekos • 1. Temos (problemos) paieška (radimas). • Temos formuluotė. Kalbos rūšis ir tikslas. • 2. Duomenų kaupimas. • Logiškas problemos išdėstymas (skyriai ir poskyriai; teksto rišlumas). • 3. Kalbos (ortografinis, stilistinis, meninis) tvarkymas. • 4. Kalbos įsiminimas. • 5. Kalbos sakymas.