V paskaita: Viduram žiš kieji Vakarai

1. V paskaita:Viduramžiškieji Vakarai Bendrųjų universitetinių studijų dalykas Europos istorija: epochos ir regionai VU Istorijos fakultetas 2013/2014 m.m.

2. Paskaitos raktažodžiai • “Trumpieji/Ilgieji” viduramžiai • Feodalizmas • Natūrinis ūkis • Trinarė visuomenės samprata • Vakarų krikščioniško pasaulio dvilypumas

3. Viduramžių terminą ir sampratą sukūrė Renesanso humanistai: • Francesco Petrarca (1304-1374), • Leonardo Bruni (apie 1370-1444), • Flavio Biondo (1392-1463). Medium tempus (pirminis variantas, 1373) Jiems tai buvo tarpinis “sutemų” laikotarpis tarp sektinos Antikos ir jų gyvenamo atgimimo laikotarpių.

4. Christoph Keller (Cellarius, 1637-1707)trilypė visuotinės istorijos periodizacija • Senovė • Viduramžiai • Naujieji amžiai Kelleriui viduramžiai truko 306-1453 m.

5. Viduramžių pradžios problema: • -58/-51, • 313, • 330, • 395, • 476, • 498, • 732, • 800, • 962, • 1000?

6. Viduramžių pabaigos problema: • Renesansas (kaip riba), • Gutenbergas knygų spausdinimas, • 1453, • 1492, • 1517, • 1566, • 1648, • 1789...?

7. Jacques Le Goff (g.1924) Prancūzų istorikas medievistas. Garsiausias Annales mokyklos III kartos atstovas. Vienas nouvelle histoire srovės prancūzų istoriografijoje pradininkų. Bibliografija labai gausi (į lietuvių kalbą išverstos 3 knygos). Paskaitoje bus daugiausia remiamasi Europos viduramžių epochos sinteze La civilisation de l’Occident médiéval (1964; VU bibliotekoje prieinamas originalas ir rusiškas knygos vertimas)

8. Ilgųjų viduramžių koncepcija (Le Goff) • Renesansas labai nevienodai prasidėjo įvairiose Europos dalyse, • feodalizmas marksistine prasme, kaip viduramžių formacinis ekvivalentas žemyninėje Europoje tęsėsi iki Prancūzų revoliucijos, • pramoninis perversmas kaip riba, • geležinkelis kaip riba, • viduramžiai kaip krikščionybės viešpatavimo laikotarpis (nuo Konstantino Didžiojo iki Apšvietos), • visuotinio [pradinio] mokyklinio švietimo pradžia (XIX a.).

9. J. Le Goffo ilgųjų viduramžių periodizacija: • IV–IX a. ankstyvieji (pereinama iš antikos į feodalizmą) • X–XIV a. viduriniai (brandieji, aukštieji) • XIV–XVIII a. vėlyvieji, krizių laikotarpis (Anglijos ir Prancūzijos revoliucijos, pramoninio perversmo pradžia ir kt.).

10. Už trumpuosius viduramžius Argumentai bus pristatyti paskaitoje, skirtoje ankstyviesiems naujiesiems amžiams (laikams)

11. “Trumpųjų viduramžių” periodizacija • V-X a. – ankstyvieji; • XI-XIII a. - brandieji (aukštieji); • XIV-XV a. – vėlyvieji.

12. Feodalizmo sąvokos daugiaprasmiškumo problema • 1985 m. John O. Ward priskaičiavo net 11 feodalizmo reikšmių. • Vis dėl to, apibendrinant, Chris Wickham, o juo sekdama ir Susan Reynolds suklasifikavo feodalizmo sampratas į 3 pagrindinius tipus: • Juridinė (siauroji samprata: F.-L.Ganshof); • Vidurinė/tarpinė samprata: M.Bloch/M.Weber; • Marksistinė plačioji samprata.

13. Feodalizmo sampratų tipai: • Ganshofui esmė yra senjoro-vasalo ryšys. • Blochui ir Weberiui esmė - karinės klasės vyravimas, jos vidiniai ryšiai grindžiami senjoro-vasalo santykiais, bet neignoruojama ir nuo jos priklausoma valstiečių klasė. • Marxui/Engelsui pagrindinis akcentas yra eksploataciniai santykiai tarp žemdirbių (tiesioginių gamintojų) ir žemvaldžių, bei tuo būdu vykstantis pridėtinio produkto nusavinimas.

14. Feodalizmo išplitimo problema: • Unikalus Vakarų Europos reiškinys • Vakarų Europa ir kai kurie kiti reti atvejai (Japonija), taip pat periferinės feodalizmo atmainos (plito difuzijos būdu?) • Universalus žmonijos raidos etapas...

15. Europa apie 1000 m. Paimta iš: Ле Гофф, Ж. Цивилизация средневекого Запада. Москва, 1992, с. 59.

16. Politinė Vakarų sandara viduramžiais pagal E. Gudavičių: „Europos politinė sistema buvo bendro tikėjimo šalių bendrija. Jos civilizaciją cementavo Bažnyčia.” Gudavičius, E. “’Pastumtos kortų kaladės’ dėsnis”, in: Lietuvos istorijos studijos, t. 4, 1997, p. 41

17. Vakarų krikščioniško pasaulio dvilypumas viduramžiais • Vakarų krikščioniškas pasaulis buvo dvigalvis: popiežius ir imperatorius. • Popiežiai bandė uzurpuoti ir pasaulietinį valdymą, o imperatoriai ir karaliai įgyti dvasinės valdžios, bet nei vieniems, nei kitiems to iki galo nepavyko realizuoti. • Šv. Romos imperijos imperatorius buvo tik teorinis krikščioniško pasaulio valdovas: nuo Otonų jokio pavaldumo jam nepripažino Prancūzija, o taip pat Ispanija, Anglija. X-XI a. Anglijos (pvz., Knutas Didysis), o XI-XII a. Ispanijos (Leono ir Kastilijos) valdovai patys skelbėsi imperatoriais.

18. Viduramžiai paveldėjo iš vėlyvosios Antikos supaprastintą kultūros korpusą „Tai buvo citatų, parinktų vietų ir digestų kultūra“. Ankstyvųjų viduramžių mokslininkai perėmė: • ugdymo programą ne iš Cicerono ar Kvintilijano, o iš kartaginiečių retoriaus Marciano Kapelos (7 laisvieji menai), • geografijos sėmėsi ne iš Plinijaus, Strabono (ar juo labiau Ptolemėjaus), o iš Julijano Solino (III a. po Kr. gramatikas ir kompiliatorius, De mirabilibus mundi autorius).

19. Krikščionybės doktrina • Ankstyvaisiais viduramžiais buvo pasirinktas teisingas „vidurinysis kelias“. • Atsiribota nuo kraštutinumų: • tiek nuo primityvaus arijonizmo ir manicheizmo [dieviškasis determinizmas – predestinacija], • tiek nuo rafinuotų pelasgianizmo [laisvoji žmogaus valia] ir priscilianizmo [asketizmas, celibatas, skurdo, taupumo idealai, Biblijos studijos, tapo viena iš ištakų gnostikams]. • Skaistyklos vaizdinys kaip “amortizuojantis veiksnys” (dogamtiniame lygmenyje įsitvirtino XIII a.).

20. Ankstyvaisiais viduramžiais kultūros oazės buvo vienuolynai. Iš esmės jie buvo dviejų krypčių: • benediktinų (regula pasižyminti nuosaikumu ir taikingumu nuo VII a., įkūrėjas Benediktas Nursietis, kuris Monte Cassino vienuolyne apsigyveno 529 m.), • airių vienuoliškasis judėjimas (Patrikas, V a. pradžia).

21. Trinarė (organinė) visuomenės prigimties samprata (atsiranda apie 1000 m.) • Oratores • Bellatores • Laboratores (aratores)

22. Darbas viduramžiais-1 Pagal Šv. Tomą Akvinietį, darbas turi 4 tikslus: • visų pirma, prasimaitinimas, • antra, apsaugo nuo dykinėjimo, • trečia, turi pažaboti geidulingumą, • ketvirta, jis leidžia teikti išmaldą.

23. Darbas viduramžiais-2 • Darbas buvo nepateisinamas kaip turto kaupimo būdas. • Todėl dvasininkų ūkinė veikla buvo apribota: • pirmenybė teikiama žemės ūkio darbams, • prekyba ir daugelis amatų rūšių draudžiama.

24. Žemės ūkis viduramžiais • Natūrinio ūkio sąlygomis visur buvo auginamos įvairios kultūros siekiant autarkiškumo, net ir ten, kur jų derlius buvo menkas dėl nepalankaus klimato. • Rugiai pradėti auginti būtent viduramžiais, tai viduramžių kultūra. • IX–XIV a. išplito trilaukis – tai buvo didelis progresas žemės ūkyje. • Derlingumas buvo labai mažas: • VIII–IX a.: 1:2-2,7; • XI–XIV a.: 1:2,5-4.

25. Technologijos viduramžiais-1 • Negalima tiesmukai teigti, kad viduramžių Vakarai buvo techniškai atsilikę ar neišsivystę. • Kinija, Bizantija ir musulmonų pasaulis, J. Le Goffo teigimu, tuo metu aiškiai lenkė Vakarus pagal piniginio ūkio plėtrą, miestų civilizaciją ir prabangos prekių gamybą, tačiau techninis lygis ten taip pat buvo gana neaukštas. • Kita vertus, viduramžių mentalitetas neskatino techninės pažangos ir techninių naujovių diegimo.

26. Viduramžių technologijos naujovės: • Vandens malūnai (nuo IX a., žinomas antikoje nuo II a. pr Kr.); • Vėjo malūnai (nuo XII a. pabaigos, greičiausiai atėjo iš Rytų – Kinija, Persija nuo VII a.); • Plūgas (nuo VI a., antikoje žinomas nuo I a.); • Didelis technologinis žingsnis į priekį – nauja pakinktų sistema (traukiamoji jėga buvo perdėta nuo gyvulio gerklės ant pečių, išplito XI-XII a.), traukiantysis gyvulys galėjo laisviau kvėpuoti; • Arklys buvo 30% našesnis darbinis gyvulys nei jautis (bet jį reikėjo šerti avižomis); dar buvo naudojamas ir asilas; • Stiklo gamyba viduramžiais buvo atgaivinta tik XIII a. Venecijoje, o pramoninį pobūdį įgijo tik XVI a. • Tobuliausia be abejo viduramžiais buvo architektūra. Ji gotikos epochoje iš meno tapo mokslu.

27. Technologijos viduramžiais-3 • Pagrindinės viduramžių gamybos medžiagos: medis, geležis, akmuo. • Geležiniai įrankiai ir pati geležis buvo labai vertinama: visų pirma daromi ginklai, o įrankiams - kas liko. • Akmuo buvo prabangi, prestižinė statybinė medžiaga („paveldėjo medinę, paliko akmeninę...“ kaip paralelė su Svetonijaus išsireiškimu apie Augustą: „priėmė Romą akmeninę, paliko marmurinę“), nors netgi ir statybinės medienos (didelių matmenų ir kokybiškos) aiškiai trūko.

28. Technologijos viduramžiais-4 • Pagrindinis energijos šaltinis viduramžiais – 80% – biologinės kilmės (žmonės ir gyvuliai). Taip pat išnaudojama tekančio vandens ir vėjo energija. • Dėl blogų kelių pagrindinė krovininio transporto priemonė sausumoje – nešuliniai gyvuliai ir žmonės. Dėl kelių būklės nešuliai daugiausia buvo nešami. Karutis statybose pasirodė XIII a., bet išplito tik XIV a. pabaigoje. • Laivyba taip pat buvo menkai išplėtota, net ir Venecijos – tuometinės stambiausios jūrų valstybės – laivynas nebuvo labai didelis. Patys laivai taip pat buvo nedideli – vidutinis tonažas 150 t . Kompasas išplito tik po 1280 m.

29. Demografija viduramžiais: • Europos gyventojų skaičiaus kaita: • 67 mln. (II a. pabaiga), • 27 mln. (700 m.), • 73 mln. (1300 m.), • 43 mln. (1400 m.). • Priežastys: • menkavertis ir skurdus racionas, • nuolatinė bado grėsmė, • ligos, epidemijos ir epizootijos. • Žmonių amžiaus • vidurkis viduramžiais • – 30 m.!!!

30. Viduramžių ūkis-1 (natūrinis ūkis) • Viduramžiais vyravo natūrinis (be to, beveik uždaras) ūkis, nes net ir natūriniai mainai buvo išplitę menku mastu. • Valstiečiui iš išorės reikėjo druskos (ir geležies), bet jos sunkiai buvo galima gauti mainais už žemės ūkio produktus.

31. Viduramžių ūkis-2 (pinigai) • Tiesa, pinigai (monetos) niekada nebuvo visiškai išnykę iš apyvartos, tačiau jie iki XIII a. buvo sveriami. • Pinigų cirkuliacija buvo menka. Karolio Didžiojo imperijoje realiai cirkuliavo tik sidabrinis denjo, varinių ar alavinių monetų nebuvo. • XIII a. (ypač jo pabaigoje) piniginis ūkis gerokai suaktyvėjo: pradėtos kaldinti auksinės monetos (florinas, dukatas ir kt.), didesnį mastą įgijo ir sidabrinių monetų (grašių) gamyba. • Auksinių monetų kalimas viduramžių Vakaruose turėjo daugiau politinio prestižo, nei ekonominę reikšmę. • Ispanijoje monetų cirkuliavo daugiau (net ir auksinių), dėl maurų įtakos, tačiau vykstant Rekonkistai XI a.–XII a. pirmojoje pusėje išryškėjo „demonetizacija“.

32. Viduramžių ūkis-3 (prekyba) • Le Goff: „Pirkliai buvo marginalai“ (socialinio statuso prasme). • Dar XIV a. daugiausia prekiauta prabangos prekėmis: • prieskoniais, prabangiais audiniais (šilku; ypač tuo vertėsi italai); • Hanzos pirkliai daugiausia prekiavo kailiais ir vašku; • grūdai ir mediena buvo antraeilės prekės. • Pirklių tikslas – investuoti įgytą turtą į žemę, kad pakeltų savo socialinį rangą, arba į pelningą nekilnojamą turtą mieste, taip pat naudoti kaip kapitalą palūkininkavimui. • Pirklių kaupiamas kapitalas vis dėlto palaipsniui skatino socialinę diferenciaciją miestiečių tarpe: ryškėjo skirtumai tarp fizinį darbą dirbančiųjų (amatininkų, pradedančių atsirasti samdomų darbuotojų) ir kitų veiklos sričių.

33. Rekomenduojama literatūra • Anderson, P. Passages from antiquity to feudalism. London: Verso, 1978. • Baldwin, J. W. Viduramžių kultūra. Vilnius, 1996. • Bumblauskas, A. Senosios Lietuvos istorija 1009-1795. Vilnius: R.Paknio leidykla, 2005, p. 140. • Dinzelbacher, P. (sud.) Viduramžių žodynas. Vilnius: Aidai, 2004. • Duby, G. Katedrų laikai. Menas ir visuomenė 980-1420. Vilnius, 2004. • Gudavičius, E. Lietuvos europėjimo keliais: istorinės studijos. Vilnius: Aidai, 2002. • Gurevič, A. Individas viduramžių Europoje. Vilnius, 1999. • Gurevič, A. Viduramžių kultūros kategorijos. Vilnius, 1989. • Halecki, O. The Limits And Divisions Of European History. London, New York, 1950 (prieinamas ir vokiškas bei lenkiškas vertimai). • Huizinga, J. Viduramžių ruduo. Vilnius, 1996. • Le Goff, J. La civilisation de l’Occident médiéval.  Paris: Arthaud, 1990 / Ле Гофф, Ж. Цивилизация средневекового Запада. Москва, 1992. • Le Goff, J. Viduramžių vaizduotė. Esė. Vilnius: Alma littera, 2003. • Petrauskas, R. „Viduramžiai“, in: Lietuvos Didžiosios Kungaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius: Aidai, 2001, p. 753-762. • Verdon, J. Viduramžių malonumai. Vilnius: Baltos lankos, 2000.

34. Kitam seminarui(03.14/21) • Petrauskas, R. „Viduramžiai“, in: Ališauskas, V., Jovaiša, L., Paknys, M., Petrauskas, R., Raila, E. (sud.) Lietuvos Didžiosios Kungaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius: Aidai, 2001, p. 753-762 • Bumblauskas, A. „Kodėl naujos Lietuvos istorijos epochos nevadiname Viduramžiais?, in: idem. Senosios Lietuvos istorija 1009-1795. Vilnius, 2005, p. 140.