Pasakų terapija ir reikšmė vaikų asmenybės ugdymui

1. Pasakų terapija ir reikšmė vaikų asmenybės ugdymui Snieguolė Mažeikienė Jurbarko “Ąžuoliuko” mokyklos priešmokyklinio ugdymo pedagogė, auklėtoja-metodininkė snieguolemazeikiene@hotmail.com 2013 03 27

2. «Pasakos – tai vaistai.<...>Jos turi gydomųjų galių, neversdamos mūsų daryti, būti, veikti - užtenka jų tik klausyti. Pasakose yra priemonių, padedančių pataisyti arba atkurti bet kokią prarastą sielos spyruoklę. Pasakos sukelia liūdesį, jaudulį, užuojautą, iškelia klausimų ir verčia ko nors siekti. Pasakose yra pamokymų, padedančių mums brautis per gyvenimo sunkumus ». ( Pasakų tyrėja Klarisa Estes)

3. Jei reikėtų išrinkti seniausią pedagogikos metodą, juo neabejotinai taptų pasakos. Būtent per jas, nuo seniausių laikų keliaujančias iš lūpų į lūpas, būdavo perduodamos žinios apie pasaulį ir gyvenimo filosofiją, o kiekviena pasakos klausytojų karta visas šias universalias istorijas permąstydavo savaip, perimdama reikšmingiausius patarimus. Pasakos pasitelkiamos, sprendžiant: • asmens problemas, • siekiant asmenybės integracijos, • ugdant kūrybiškumą, • tobulinant sąveiką su aplinka. Toks psichoterapijos metodas vadinamas pasakų terapija. Pasakos tampa tarpininku, padedančiu žmogui kalbėti apie save.

4. Terapinės pasakos yra skirstomos į tris pogrupius: • relaksacinės(skirtos nuraminti ir atpalaiduoti vaiką) • psichoedukacinės (skirtos keisti vaikų elgesį) • psichoterapinės (ilgos, kuriose išplėtota vaizduojamųjų įvykių seka)

5. Pagal „socialinį charakterį“ pasakos skirstomos: • liaudies, • literatūrines, • didaktines, • meditacines, • psichokorekcines , • psichoterapines . Pagrindinė vieta tenka liaudies ir literatūrinėms pasakoms, kuriose galima įžvelgti ir didaktinių, ir psichokorekcinių, ir psichoterapinių, ir netgi meditacinių aspektų.

6. Pasaka kaip terapija • Iki 4 metų( vaiko “aš “ nesusiformavęs, žaidimas su daiktais) • 4 – 9 metų (formuojasi vaiko “aš”, vaidmeniniai žaidimai) Pagal E. Eriksono asmenybės raidos teoriją, vaikams nuo 4 iki 12 metų patraukliausios stebuklų pasakos, (atitinka žmogaus tapsmo asmenybe momentus) Psichokorekciniais tikslais pasakų terapijos būdai padeda susidaryti vientisą asmenybės paveikslą, o taip pat rasti atskirus probleminius ar potencinius elementus. Vaikas susitapatina su vienu iš herojų (dažniausiai su pagrindiniu ir teigiamu), todėl visi herojaus išgyvenimai yra „perleidžiami per save“ t.y. per patį vaiką.

7. Pasaka – krizei įveikti • Vaikai, patiriantys gyvenimo krizę (tėvų skyrybas, ankstyvas netektis ar atstūmimą), jaučia baimę, kalbėdami apie savo jausmus, svajones ir norus. Jiems sunku išsakyti savo mintis, nusivylimus ir grėsmes. Jie bijo parodyti savo tamsiąsias puses. Pasaka gali tapti neutralesniu būdu kalbėti apie skausmingus dalykus, vidinius konfliktus. • Pasakos, naudojamos terapiniais tikslais, įkvepia vaikus žygdarbiams, skatina pasitikėjimą savimi, taip pat didina jų atsparumą negandoms, stresams. Juk pasakos herojus dažnai padaro daug klaidų, kol pasiekia savo tikslą. Pasak analitinės psichologijos atstovų, tai rodo augimo, brendimo procesą.

8. Pasaka – elgesio korekcijai • Psichokorekcinės pasakos yra skirtos vaikų iki 11–13 metų elgesio stiliui pakeisti produktyvesniu, efektyvesniu. • Parenkamas herojus, panašus į vaiką lytimi, amžiumi ir charakteriu. • Veikėjo gyvenimo pasakų šalyje apibūdinimas vaikui primena jo gyvenimą. • Personažas patenka į probleminę situaciją, panašią į tą, kurioje yra vaikas; jam tenka visi vaiko išgyvenimai. • Herojus pradeda ieškoti išeities. Per pasakos įvykius jo situacija parodoma iš kitos pusės, pateikiami alternatyvūs elgesio modeliai. • Veikėjas supranta klaidas ir padeda keistis.

9. Pasaka pradedant spręsti konkrečias vaiko problemas, svarbu remtis ne vien moraliniais principais, bet ir emocijomis, kurias vaikas patiria. Pavyzdžiui, jeigu vaikas nuolat pykstasi su grupės draugu, kuris tikrai negerai elgiasi vaiko atžvilgiu, jį žemina ir skriaudžia, gera sukurtos pasakos pabaiga būtų tokia: vaikas (ar herojus-gyvūnėlis) susideda į krepšelį visus savo žaislus ir sako: „Daugiau su tavimi nežaisiu ir nedraugausiu, jeigu tu manęs neatsiprašysi!“. Visai nesvarbu, kad pedagoginiu požiūriu reikėtų mokyti vaiką dalytis su draugais žaislais, būti švelniam ir draugiškam. Pirmiausia, jis turi išmokti apsiginti ir nesileisti skriaudžiamas. • Tokios pasakos yra ypač naudingos hiperaktyviems ir nedėmesingiems mažyliams, pavyzdžiui, šešiamečiams. Dažnai jos suteikia organizuotumo padrikiems šių vaikų žaidimams ir elgesiui.

10. Pasaka – vaikų ir tėvų bendravimui • Praktika ir tyrimai rodo, kad su vaiku kasdien reikia pabendrauti bent penkiolika minučių. Ne pjaustant bulves ar šluojant, o atsidėjus: žaidžiant, piešiant ar tiesiog skaitant pasakas. Tiek laiko visiškai pakanka, kad vaikas lavintųsi – ir socialiai, ir emociškai. Pasakų sekimas, skaitymas ar jų kūrimas su vaiku užtikrina gerą ir efektyvų laiką kartu.

11. Pasaka – vaiko ugdymo būdas • Pasakos – vienas linksmiausių būdų mokytis. Vaikai ne tik išgirsta naujų žodžių, bet ir sužino, kur juos taikyti, kaip vartoti. Vaiko žodynas pasipildo įvairias „spalvingais“ žodžiais, pavyzdžiui, sliūkinti, vilktis, pirkelė, troba, įniršti ir pan. • Vaikų dėmesys dar selektyvus ir linkęs veikti malonumo principu (susikaupia tik imdamasis tos veiklos, kuri jį sudomina), todėl pasaka tampa gera dėmesio lavintoja. Jei mažylis pasakos viduryje nutraukia sekėją ir pats pradeda sekti, tai rodo, kad vaikas ne tik įdėmiai klausosi, bet ir įsimena, lavina savo atmintį.

12. Pasaka – gyvenimo mokytoja • Vaikai į šį pasaulį ateina nieko nemokėdami ir per pirmuosius savo gyvenimo metus skuba išmokti judėti, kalbėti. . Socialinių vaidmenų ir normų perdavimo vaidmenį atlieka ir pasakos. Vaikai sužino, kad ne visi žmonės yra gero linkintys, išmoksta atsargumo, bendraujant su nepažįstamaisiais. Išgirsta, kaip kalba piktoji ragana, kaip ji apgaudinėja, o kaip bendrauja gerasis personažas. Jie susipažįsta su žmogaus gimimo, augimo, brendimo ir senatvės reiškiniais. Įsisąmonina šeimos vaidmenis ir reikšmę. Mokosi bendravimo taisyklių, gali įsikūnyti į personažo vaidmenis.

13. Kaip pasirinkti pasaką? • Būtina atkreipti dėmesį į vaiko amžių, patirtį, sunkumus. Pasaką siūloma sekti ar skaityti ne vienąkart, geriausia jai skirti visą savaitę. Mažam vaikui kartojimas labai svarbu, juk ir jis pats kartoja vieną ar kitą veiksmą, kol jį išmoksta ar įgyja patirties. Sekant pasaką, reikia stebėti, ar vaikas įsitraukia emociškai. Tai – svarbiausias rodiklis, ar pasaka „veikia“. Jei vaikas nuobodžiauja, dažnai pertraukia sekėją, gali būti, kad pasaka vaikui netinkama.

14. 3–5 metų amžiaus vaikams, kai jiems sunkiau susikaupti, neramu, kas bus, trūksta tvarkos ir drausmės, tinka formulinės-grandininės pasakos. Mažyliams įdomu „O kas bus po to...?“( „Vištytė ir gaidelis“, „Pagrandukas“, „Dangus griūva“, „Maša ir lokys“, „Žmogus, meška ir lapė“, „Saldi košė“). • 2,5–5 metų amžiaus vaikams patinka pasakos, kuriose veikia gyvūnai (Jaučio trobelė“, „Pirštinė“, „Lapė, strazdelis ir varna“, „Žvirblis ir vilkas“, „Kiškis ir ežys“, „Brėmeno miesto muzikantai“ )

15. 3–7 metų amžiaus vaikams buitinės pasakos atskleidžia šeimyninį gyvenimą, parodo konfliktų sprendimų galimybes, šeimas aplankančias negandas, formuoja humoro jausmą, pasakoja apie mažas šeimynines gudrybes („Dešimt vyrų dykaduonių“, „Gudrus ponas, žmogus dar gudresnis“, „Tinginė pati“, „Pasaka apie jaunikaitį, ėjusį baimės ieškoti“, „Išmintingoji Elzė“, „Tinginio darbai pragare“).

16. 4–7 mažylio gyvenimo metai – aukso amžius stebuklų pasakoms. Stebuklų pasakos pateikia gyvenimiškos patirties „koncentratą“ ir informuoja apie dvasinį žmogaus augimą. Stebuklų pasakose bet kas ir bet kuriuo metu gali atgyti, prakalbėti. Ši pasakų ypatybė labai aktuali vaiko psichikos vystymuisi. Jis gali save identifikuoti su bet kuriuo pasakos personažu. Taip vystosi vaiko gebėjimas decentralizuotis, „veikti“ vietoje personažo, aktyvėja jo fantazija ir intuicija. Todėl pasakos klausytojas ima suvokti, kuo ir kiek personažas skiriasi nuo jo paties, o toks supratimas padeda lengviau rasti vienovę su pasauliu(„Gyvybės vanduo“, „Lekiantis laivas“, „Šimtas zuikučių“, „Karalaitė gulbė“, „Miegančioji gražuolė“, „Stiklo kalnas“).

17. Baisios pasakos (šiurpės) tinka vaikams nuo 7 metų. Tai – pasakos apie blogąsias jėgas: raganas, vampyrus, vilkolakius ir kt. šiurpinančius personažus. Vaikams, daug kartų išgyvenantiems baisią situaciją, sumažėja įtampa, pakinta ar net atsiranda nauji reagavimo būdai. Rekomenduojamos pasakos: „Bildukas“, „Giltinė kūma“, „Kaukai“ .

18. Vaikai, kuriems buvo sekamos ar skaitomos pasakos, užauga kūrybiškesni. Vaikystė be pasakos ir būtinos stebuklų dozės palieka nepataisomos žalos įspaudą visam žmogaus gyvenimui: jam sunkiau išsaugoti viltį, jis gali jaustis nelaimingas ir vienišas. Kuo ilgiau vaikas tiki geraisiais burtininkais ir stebukladariais, fėjomis, kad piktadarius, raganas ir slibinus galima nugalėti, tuo ryškesnis ir džiaugsmingesnis būna jo gyvenimas. Pasakos suteikia tikėjimą ir viltį, kad kovojantis už gėrį žmogus, įveikęs daug pavojų, galų gale pasiekia pergalę – jis nugali blogį.

19. Literatūra • 1. Kilkuvienė A. Pedagoginė pasakų terapija papildomojo ugdymo pamokose / Magistro darbas. Šiaulių universitetas, 2006.  • 2. Erikson E. Vaikystė ir visuomenė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2004.3. Gudaitė G. Asmenybės transformacija sapnuose, pasakose, mituose. Vilnius: Tyto Alba, 2001.4. Meslinienė G. Po pasakos sparnu // Aš ir psichologija. 2009 sausis.5. Molicka M. Pasakų terapija. Vilnius: Vaga, 2010 • 6.I. Kuginytė-Arlauskienė. Pasakos reikšmė vaikystėje, 2011

20. Ačiū už dėmesį 